Labai, labai gera knyga. Labai, labai skaudi knyga.
Ir kaip mums tokių reikia – mes, lietuviai, nesame išsianalizavę savo santykio su Holokaustu. Ir situacija tokia, kad nedrįsk pajudinti – trauma, žmonėms vis dar skauda. Ypač tiems, kas jį matė gyvai, bet taip pat ir jų vaikams bei anūkams. Skauda, nes baisu pagalvoti, kad tiesiog va taip va, bemaž spragtelėjus pirštais, praktiškai išnyko viena didžiausių mūsų šalies tautinių mažumų. Skauda, bemaž skrandį susuka, kai važiuoji per Lietuvą automobiliu ir prie kiekvieno miestelio ar bažnytkaimio matai tas rudas rudykles – prie kiekvieno po vieną, kartais dvi – “žydų žudynių vieta, x km”. Skauda, suriečia net nuo minties šešėlio, kad mano seneliai ar proseneliai kažkaip nors kaip nors galėjo tame dalyvauti. Nedrįsk net kažko ta linkme garsiai pasakyti, iš karto užkala, trenkia perkūnas, žmogui automatinis trumpasis sujungimas: “Išgamų visur buvo, bet jų mažuma!”
Kaip neištiks. Skauda.
Kartais galvoju, kad normaliai, be aistrų pasišnekėti apie tokius dalykus kaip Holokaustas ir kokia lietuvių rolė jame – t.y. atseikėti, atsirūšiuoti, kiek buvo tokių, kas su naciais bendradarbiavo, kas stovėjo ir žiūrėjo, kas norėjo padėti, bet bijojo, kas padėjo, gelbėjo, bet visą gyvenimą tylėjo, nes ką čia kalbėsi, kas nedarė nieko, bet progai pasitaikius pasinaudojo kaimynų nelaime savo gyvenimui pagerinti, ką dar ant viršaus sovietmetis sujaukė, galėsim tik tada ir tik tada, kai išeis tie, kam skauda labiausiai. Gyvieji liudininkai ir jų vaikai.
Laukti kaip ir nedaug liko, bėda, kad kai tai nutiks, bus likę tik mitai ir legendos.
O persvarstyti, reflektuoti ką turim. Pati esu lipusi Reformatų bažnyčios Vilniuje laiptais, kai šie dar buvo sukonstruoti iš žydų antkapių. Kai sužinojau, kas ten buvo, labai negera paliko. Antkapiai! Laiptai! Ir dar bažnyčios!
NB: su religija nedraugauju, ir stipriai, bet šventi dalykai yra šventi.
Dar bėda ir ta, kad realybė ir mažoji, žmogaus istorija, kaip visad, yra truputį sudėtingesnė ir žmogiškesnė nei didieji, oficialieji naratyvai.
Mano šeimos legendariume yra liūdna pokario istorija apie du pas prosenelį bernavusius vyrus. Vienas išėjo į partizanus, kitas į stribus. Vienas galvojo, kad ateis amerikiečiai, išgelbės Lietuvą nuo sovietų, atims prosenelio sodybą ir šis galės ten įsikelti. Kitas sėdėjo, skaičiavo ką daryti, ir diedukas šiam į ausį šnipštelėjo, kad, žinai, gal geriau eik į stribus, tai bent gyvas liksi…
Tokie buvo laikai. Žiaurūs. Visi bijojo, norėjo gyventi, net kai už lango vyko istorija, ir darė sprendimus. Skaičiavo ir sprendė pagal galimybes, sąžinę, baimes, viltis ir kitus žmogiškuosius faktorius. Visi. Absoliučiai visi.
Kanovičiaus “Šėtono apžavai” man tuo ir buvo žavūs. Jie priminė tą tikrąją, neoficialiąją, nenublizgintą skaudžiąją žmogiškąją istoriją. Būtent tą, kurios mums reikia savęs permąstymui ir kuri imunizuoja nuo ideologijų ir naratyvų.
Įsivaizduokit, turit mažą miestelį. Šalia gyvena lietuviai ir žydai. Yra bažnyčia. Yra sinagoga. Visi vieni kitus pažįsta. Kažkas pas kažką dirba. Kažkas pas kažką mokosi. Kažkas pas kažką perka. Gydosi, kerpasi, siuvasi. Žydai kalba lietuviškai. Kai kurie lietuviai – žydiškai. Yra mišrių šeimų. Kažkas kažką myli. Kažkas kažkam turi nuoskaudų – tikrų ar menamų. Miestelį jau vienąkart pervažiavo sovietai. Jau išlindę tokių, kuriems viena idealogija ar karjeros galimybės susuko smegenis. Vyrauja baimė, kad bus blogiau. Kažkas panikuoja, kažkas neigia realybę, bet miestelis bando kažkaip prisitaikyt, tvarkytis. Ir tada užskrenda vokiečiai, gyvenimas susijaukia iš naujo.
Ir miestelio gyventojai bando kažkaip gyventi, su realybe tvarkytis kaip kam išeina pagal charakterį. Kažkam sugroja baimė. Kažkam meilė. Kažkam šeima. Kažkam darbas. Kažkam pavydas. Kažkam karjeros siekiai. Gailestis. Selektyvumas. Išlygos. Savanaudiškumas.
Žodžiu, pasirodo tikrieji žmonių veidai – kas yra kas iš esmės. Nusitrina linijos tarp tikėjimo, tautybių, kalbų. Lieka tik žmonės, tokie, kokie jie yra ir jie bando tiesiog gyventi. Skirtingi žmonės, skirtingi tikslai, skirtingi gyvenimai.
Labai, labai patiko. Ypač tų veikėjų žmogiškumas, šiltumas, ydos. Labai tikroviška. Labai patiko, kad autorius rašo labai šiltai, labai jautriai, nedaugžodžiauja, nemoralizuoja, nesmerkia. Tiesiog rodo – va buvo kažkaip taip. Ir kad WW2, genocidas buvo tragedija visiems, nesvarbu, kas tu buvai ir kur tu tuo metu stovėjai. Taip, žydams pirmiausiai ir labiausiai, bet ir kitiems žmonėms – pas juos tai liko skylė, kur kažkada buvo jų draugai ir kaimynai. Tai kaip negali skaudėti?
Man pasirodė, kad autoriui net ir niekšelių savotiškai gaila. Jie irgi žmonės, galėjo rinktis kitaip, bet patys ant tų savo žmogiškųjų trūkumų ir paslysta, o tada moka. Arba bando kapstytis, bet kuo toliau, tuo labiau savo sprendimuose skęsta kaip skruzdžių liūto piltuvėlyje.
Dovanotai realybei į dantis nežiūrima.
Labai gera knyga, labai talentingo rašytojo, labai skaudi, ir tiesiai į obuoliuką. Todėl ir rekomenduoju.
Norintiems daugiau:
“Šėtono apžavus” rekomendavo paskaityti tėtis. Prieš daug metų jis man rekomendavo pažiūrėti ir filmą, prie kurio plunksną prikišo tas pats Grigorijus Kanovičius – “Marš Marš Tra ta ta ta”. Filmas lietuviškas, apie dvi kariaujančias valstybes – Centiją ir Grošiją. I.e. satyra, referuojanti į Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus. Stilius toks pusiau teatrinis, kas gal ir ne visiems ir patiks, bet bendra idėja tai labai gera. Viena mėgstamiausių citatų iš filmo priklauso autoritarui generolui Ropei, kurio gyvenimą nuolat reguliuoja žmona: “Aš galvoju, kad tu gerai galvoji… Reikia kažką daryti…” Kasdieniame gyvenime tokių ropių sutikti teko nemažai, tai karts nuo karto vis sugroja.
Patį filmą kadaise radau YT, šiais laikais, jei gerbiat intelektinę nuosavybę, gali tekti pasikuisti giliau.
Bagažnikėlis 