Aštuntojo įsakymo posūniai

Kol ieškojau antrosios “Mesijas valo diską” dalies (kurios, beje, rasti taip ir nepavyko :(), užtikau „Aštuntojo įsakymo posūnius“.

Aišku, stvėriau ir ėmiau skaityti.

Pirmas įspūdis: ši knyga kitokia nei „Mesijas valo diską“.

Jei „Mesijas valo diską“ lokalizuotas fantastizuotoje senovės Kinijoje, šįkart peršokam į gerokai artimesnį regioną – Europą. Tokią truputį kontrastuojančią Europą: kaip jums toks miksiukas – Viena, stereotipinis kultūros centras ir Rytų Europa, t.y. Lenkijos Karalystė (tiesą sakant, gal net Žečpospolita, Vilnius vienam sakiny irgi paminėtas)? O jei dar į tą miksiuką įmaišom panosėje esamos, bet nematytos egzotikos? T.y. Tatrų regionas XVI-XVII a.?

Pati istorija sukasi apie žmones, vagiančius ne bet ką, o jausmus, prisiminimus, aistras, ketinimus… Ir dar tiesiai iš sielos.

Įdomu.

Ir vis dėlto šita knyga tokia lėtesnė. Istorija kažkokia ne tai, kad padrikesnė, viskas kaip ir savo vietose. Ir lyg ir galiukai užraišioti. Bet kažkokia išsėtesnė. Man buvo tokio jausmo – o tai jei ne čia, tai kur čia viskas tada eina? Ne dėl to, kad taip užsukta, o tiesiog.

Tik pradėjusi skaityti, išsigandau, kad nebūtų „Raganiaus“ klonas. Rytų Europos (na, šiaurės šalių) smuklė. Gyvi aprašymai. Erzinantis personažas. Bręstanti.. situacija… Ir te, staiga, ne tai iš „Gražuolės ir pabaisos“, ne tai iš Rytų Europos liaudies pasakų/padavimų apie motėrą, gelbstinčią mylimąjį/brolį nuo raganos/prakeikimo/blogio jėgų. Ir staiga visa tai ištirpsta istorijoje, mitologinėse, kultūrinėse detalėse. Paslaptingi mitiški miškai, užburti malūnai… Man tai labai gražu, bet kažkiek ir pažįstama (dėl to ne taip egzotiška) – visa fantastika ne nuo „Žvaigždžių karų“, o būtent nuo pasakų, legendų, padavimų ir sakmių prasidėjo. Ir čia jų elementų apstu.

Marta Ivonič, nujojusi visą cielą sielą iš paties Velnio, bėga pas savo šeimą ieškoti prieglobsčio. Aišku, šeima irgi ne bet kas. Tokie patys vagys. Tačiau padorūs, onoravi. Ypač tėtušis Samuilas-turkas, ne tik išmokęs savo įvaikius vogti, tačiau ir įskiepijęs principus: kas dera, ir kas ne. Pavyzdžiui, nestokite skersai kelio Velniui. O čia va taip ups netyčia nutiko. Tai ką daryti?

Pirmiausia tai reikia kažkaip juos pasiekti. O broliai ir seserys tai išsimėtę. Kas Tynece, kas Krokuvoj… Kas vienuolyno vadovas, kas vaivada… O keliauti XVI a. amžiuje tai truputį sudėtingiau. Ypač kai pasaulis alternatyvus, lengvai mitologinis, o tave vejasi Velnias. Toks liūdnas ir truputį į filosofiją linkęs.

Apskritai, ir pačiam kūriny (ypač jo pabaigoj) filosofinių elementų yra. Kam patiks, kam ne. Man patiko.

Va tik kai kurie pabaigos elementai gal pasirodė truputį iš viršaus nuleisti. Gal čia dėl kondensuoto rašymo, o gal užuominas pražiopsojau?

Kas man patiko skaitant „Aštuntojo įsakymo posūnius“, tai istoriją kuriančios detalės. Kultūriniai elementai. Pasirodo, Tatrų regionas nepaprastas. O ir žmonės ten gyvena nepaprasti. Guraliai (kalniečiai), kurių ir gyvenimo būdas, ir elgesio, garbės kodas kitokie. Čia ir kalnų piemenų kultūra, ir šokiai ar dvikovos ugnies rate su specialiais piemenų kirviais – čiupagomis, Dievui padedant išsiaiškinti, kieno pusėj tiesa. Plėšikas, plėšiko, plėšiko sūnaus, sūnus. Ir krikščionybė sumišusi su pagonybe. Ir antgamtinės būtybės miškuose. Ir pusiau erezinės legendos apie katarus (labai įdomu, pasirodo, krikščionybė per visą savo evoliuciją nuo Kristaus laikų labai nevienalytė buvo). Ir Žečpospolitos bajorų gyvenimo būdo aprašymai.

Tiesiog traukia pasidomėti, o kas ten? O iš kur? Kodėl? Paskui dar netyčiomis randi kažką tokio… Drabužių, ginklų aprašymai. Visokie buchrūnai (girdėjau, kad slavų mitologija ypač turtinga, užtat didžiai gaila, kad rusiškai moku tik paklausti, kaip nueiti į biblioteką, o lenkiškai – nė bum bum)…

Patys aprašymai (čia turbūt Oldžių firminis ženklas?) – nerealiai vaizdingi. Čia ir bailiai drebantys puodeliai, ir lengvai erotiniai nusakymai, kokio lygio nakties tamsumas, ir kaip jaučiasi ar atrodo kalnas/mėnulis. Skaitai ir – mua. Nu tiesiog. Ir toks kondensuotas pasakojimo stilius. Ir toks sveikas sveikas humoras.

Norėčiau paskaityti daugiau Oldžių kūrybos.  Ar šviečiasi – nežinau. Lietuviškai daugiau nėra 😦 O su siuntimais į biblioteką nepatempsiu 😦

Užtat jei tempiat jūs, tai skaitykit.

Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Noir Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai